Apdovanojimų ceremonijoje Prezidentas G. Nausėda teigė: „Dėkoju Jums visiems už tai, kad veržli ir kūrybinga Lietuva vis ryškiau matoma dabarties pasaulyje. Kad taip aistringai ir neretai peržengdami valstybių sienas garsinate jos vardą. Kad tarnaudami profesiniam pašaukimui ir žmogiškiesiems idealams stiprinate bendruomenę ir šalį. Kiekvieno iš Jūsų gyvenimo pavyzdys mums – didžiulis įkvėpimo šaltinis. Žvelgdami į Jus prisimename, kad valstybės puoselėjimas ir stiprinimas – nesibaigiantis procesas, kiekvienam siūlantis unikalių galimybių.“

Prezidento dekretu apdovanoti 75 asmenys. Tarp apdovanotųjų – ir dvi medikės. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanota gydytoja onkologė, mokslininkė, profesorė Janina Didžiapetrienė. Nacionalinio vėžio instituto emeritė pagerbta už nuopelnus vystant vėžio profilaktiką ir diegiant profilaktines programas Lietuvoje, už onkologijos mokslo plėtrą ir mokslo pasiekimų diegimą praktikoje, už aktyvią pedagoginę veiklą. Pagrindinės J. Didžiapetrienės mokslinės veiklos kryptys – onkofarmakologija bei eksperimentinė onkologija. Meilę farmakologijai įskiepijo daktarės žemietis ir mylimas profesorius Henrikas Polukordas. Dažnai ji save vadindavo „pelių daktare“, nes jai patinka eksperimentuoti, tačiau dar labiau – apibendrinti duomenis ir rašyti. Kaip eksperimentatorė, mokslininkė aktyviai dalyvavo vykdant naujų vaistų navikams gydyti ikiklinikinius tyrimus, o vėliau tapusi Eksperimentinės terapijos laboratorijos vedėja ėmė vadovauti šiam darbui. Greta naujų vaistų paieškų J. Didžiapetrienės vadovaujamoje laboratorijoje buvo tyrinėjami nauji vėžio gydymo būdai, atliekami fotodinaminės navikų terapijos ikiklinikiniai tyrimai. Už fotodinaminės navikų terapijos krypties darbų ciklą J. Didžiapetrienei ir bendraautoriams 1993 m. buvo įteikta JAV mokslininko Teodoro Maimano premija, o 2003 m. – Lietuvos mokslo premija. Prof. J. Didžiapetrienė eksperimentinius tyrimus stengėsi susieti su klinikine veikla žmogui tiek profilaktiniu, tiek gydomuoju aspektais. Ji 2006 m. pateikusi habilitacijos procedūrai būtinų mokslo darbų apžvalgą „Priešnavikinių veiksnių sukeliami efektai: naviko ir organizmo tyrimai“ ir sėkmingai atlikusi šią procedūrą, gavo pasiūlymą VU Medicinos fakulteto Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikoje dėstyti vėžio biologiją, profilaktiką ir diagnostiką. Ji buvo šios katedros profesorė. Kompleksinio darbo fragmento rezultatus profesorė pateikė daugybėje pasaulio konferencijų, tarp jų ir 12-ame pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume.

Būdama gydytoja, prof. J. Didžiapetrienė eksperimentinius tyrimus stengėsi susieti su klinikine nauda pacientui. Profesorė dažnai mėgo dirbti su jaunimu, perteikti savo turimas žinias bei mokslo pasaulio naujienas. Ji yra 4 monografijų bendraautorė, 2 vadovėlių, 4 mokomųjų knygų, 11 metodinių priemonių, beveik 300 straipsnių, publikuotų tarptautinėje spaudoje ir Lietuvoje, autorė ar bendraautorė. Gausybė perskaitytų pranešimų užsienio bei Lietuvos moksliniuose renginiuose liudija prof. J. Didžiapetrienės ilgą mokslo kelią. Nacionalinio vėžio instituto mokslininkė, profesorė emeritė J. Didžiapetrienė Lietuvos onkologų indėlį į onkologijos mokslą sudėjo knygoje „Onkologų mokslininkų kartos, asmenybės, jų darbai“. Knygos autorė įžangoje rašo: „Daugiausia dėmesio knygoje skiriama onkologų kartai, dirbusiai Onkologijos mokslinio tyrimo institute nuo pat jo įkūrimo. Jie savo nenuilstamu darbu, savo atsidavimu mokslui ir onkologijai davė pradžią eksperimentinei ir klinikinei onkologijai, buvo atskirų onkologinių mokslų krypčių pradininkai ir puoselėtojai. Jų atlikti darbai šioje knygoje aptarti atsižvelgiant į institute vystytas mokslines kryptis. Tarnystė onkologijos mokslui ir pacientui jiems buvo svarbesnė nei asmeniniai interesai.“ Šioje knygoje apžvelgti instituto mokslininkų bei gydytojų onkologų moksliniai darbai, atlikti iki 1990 metų. Daugelis jų buvo knygos autorės mokytojais, su daugeliu jų kartu dirbo.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu už nuoširdų darbą gyvosios organų donorystės srityje, gydant sergančiuosius ir dirbant su jų artimaisiais, už indėlį į donorystės transplantacijos plėtrą pagerbta VU ligoninės Santaros klinikų gydytoja nefrologė daktarė Loreta Vareikienė. Ji priminė, kad pirmoji inksto transplantacija Lietuvoje atlikta 1970 m., pirmoji transplantacija iš gyvo donoro – 1974 m., o pirmoji transplantacija iš gyvo donoro esant nesuderinamoms kraujo grupėms – 2010 m. Santaros klinikose per metus vidutiniškai atliekama 50 inkstų transplantacijų, esant nesuderinamoms kraujo grupėms iki 2020 m. buvo atlikta 14 tokių inkstų transplantacijų. Šiuo metu Lietuvoje dializuojama per tūkstantį žmonių. Apie 80 žmonių yra aktyviame donoro inksto laukimo etape. Kodėl taip mažai? Anot jos, dalis žmonių nesiryžta transplantacijai dėl savo senyvo amžiaus, kitiems transplantacija nerekomenduojama dėl gretutinių ar lėtinių ligų. Lietuvoje gyvena apie 1,5 tūkstančio žmonių su persodintais inkstais. Donorinio organo išgyvenamumas pirmaisiais metais po transplantacijos siekia 85 proc., o po 10 metų – 54 proc. Aišku, organo atmetimo reakcija gali pasireikšti bet kuriame etape. Todėl būtina visą transplantanto gyvavimo laiką gerti imunitetą mažinančius vaistus. Nors inkstas tarnauja vidutiniškai 15 metų, yra pacientų, kurie gyvena su tokiu inkstu ilgiau nei 20 metų. Ilgiausiai Lietuvoje inkstas funkcionavo 42 metus.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis įteiktas Aušrai Degutytei, Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentei, už aktyvią organų donorystės žinios sklaidą, nepailstamą pagalbą transplantacijos laukiantiems ar su transplantuotu organu gyvenantiems ir jų šeimos nariams.

Spalio 3–5 d. Lietuvoje bus organizuojami Europos organų transplantacijos komiteto posėdžiai, tarptautinė konferencija, kurioje organų donorystėje ir transplantacijoje pirmaujančių šalių ekspertai dalysis gerąja patirtimi, bus skaitomi pranešimai apie tarptautinius donorinių organų mainus ir glaudesnio bendradarbiavimo galimybes, kuriančias sąlygas gelbėti žmonių gyvybes. Pernai Europos organų donorystės diena buvo organizuojama jau 3 dešimtmečius lyderiaujančias pozicijas organų donorystės ir transplantacijos srityje užimančioje lspanijoje, o dabar atsirado reta ir išskirtinė galimybė perimti estafetę ir gerąją patirtį iš lspanijos. Ilgametės asociacijos „Gyvastis“ vadovės A. Degutytės teigimu, donoro artimieji dažniausiai tik iš interneto, iš spaudos gali pamatyti laimingas recipientų istorijas. Kodėl laimingas? Nes tie žmonės, kad ir kokį sunkumą jiems teko patirti, kokius išbandymus, gavę antrą gyvenimo šansą, jie gyvena, kaip daug kas sako, iš didžiosios raidės. Su transplantuotu organu gyvenantys žmonės nuo sveikų skiriasi tuo, kad jaučia nuolatinį dėkingumo jausmą tam žmogui, tai šeimai, iš kur gavo neįkainojamą dovaną. Šiuo metu transplantacijos laukia beveik 300 žmonių: 80 – inksto, 22 – širdies, 3 – plaučių, 34 – kepenų, 153 – ragenų transplantacijos, iš jų 6 vaikai.

                                                               „Gydytojų žinių“ informacija