Jis buvo vienturtis sūnus pasiturinčių gelumbės gamintojų šeimoje, kuri gyveno Lenepe (dabar – Remšeidas). 1848 m. revoliucijos ir politinis sujudimas nulėmė, kad Rentgenų šeima prarado Vokietijos pilietybę ir nusprendė persikelti į Apeldorno miestą Vidurio Rytų Nyderlanduose. Būtent ten Vilhelmas praleido didžiąją dalį vaikystės. Pradinį ir vidurinį išsilavinimą jis įgijo privačiame Martino Hermano van Dorno institute Apeldorne. Būdamas septyniolikos ėmė lankyti Utrechto technikos mokyklą, tačiau jos nebaigė, nes buvo neteisingai apkaltintas mokytojo karikatūros nupiešimu. Būsimojo mokslininko ateitis tada neatrodė šviesi. Pašalintas iš mokyklos ir nelaikęs baigiamųjų egzaminų, jis negalėjo būti priimtas į Utrechto universitetą. Tačiau jis neoficialiai jame lankė fizikos, botanikos, zoologijos ir chemijos paskaitas.

Sužinojęs iš vieno draugo apie liberalią Ciuricho federalinio politechnikos instituto studentų priėmimo politiką, 1865 m. V. K. Rentgenas išvyko į Šveicariją ir išlaikė stojamuosius egzaminus. Ėmęs studijuoti mašinų gamybą, jis buvo supažindintas su matematika, braižyba, technologijomis, mechanika, termodinamika ir hidrologija. Po trejų metų jaunasis mokslininkas įgijo mechaninės inžinerijos diplomą. Studijuojant Ciuriche, V. K. Rentgenui daug įtakos turėjo vokiečio fiziko ir matematiko Rudolfo Klauzijaus paskaitos bei darbas laboratorijoje su fiziku Augustu Kundtu. Būtent pastarasis mokslininkas V. K. Rentgenui pasiūlė pereiti iš inžinerijos į fizikos sritį. 1869 m. Ciuricho universitete jis apsigynė fizikos daktaro disertaciją ir tapo A. Kundto asistentu. Šešerius metus jis praleido Šveicarijoje. Šiuo laikotarpiu jis susižadėjo su savo gyvenimo meile Ana Berta Lidvik, su kuria vėliau susituokė. Beveik 50 metų kartu pragyvenusi pora vaikų nesusilaukė, tačiau įsivaikino A. Bertos dukterėčią. 

Kai Ciuricho universiteto fizikos profesoriui A. Kundtui buvo pasiūlytas darbas Vurcburgo universitete, kartu su šiuo mokslininku atvyko ir jo asistentu tuo metu buvęs V. K. Rentgenas. Dar po kelerių metų kolegos persikraustė į Strasbūrą. Nuo tada keliolika metų V. K. Rentgenas dirbo įvairiuose universitetuose ir pamažėle įgijo puikaus mokslininko reputaciją. 1895 m. lapkričio 8 d. 50-metis mokslininkas, tyrinėdamas elektros energijos kryptį, visai atsitiktinai atrado X spindulius, kaip juos pradžioje V. K. Rentgenas pavadino. Eksperimentiškai aptikęs naujo tipo X spindulius, mokslininkas neskubėjo šiuo atradimu dalintis su visu pasauliu. Kol nebuvo užtikrintas, ką tiksliai rado ir ar eksperimentuose neįsivėlė klaidų. Kitą dieną po to, kai atrado paslaptingus spindulius, jis užsidarė laboratorijoje, paskyrė visą savo laiką intensyviai spindulių savybių stebėsenai. Kelias savaites tyrinėjęs X spindulius, V. K. Rentgenas paslaptį pirmiausia atskleidė savo žmonai A. Bertai. Jis, naudodamas X spindulius, nufotografavo žmonos plaštaką, uždėtą ant fotografinės plokštelės. Išryškinus plokštelę, nuotraukoje buvo matyti jos kaulai ir vestuvinis žiedas. Tačiau nuotrauka jos nesužavėjo – pamačiusi ją, moteris sušuko: „Aš matau savo mirtį!“ 

Kitąmet, 1896 m. sausio 23 d., Viurcburgo universiteto didžiojoje auditorijoje, iškilmingame fizikų ir medikų posėdyje, V. K. Rentgenas viešai pranešė apie atrastus X spindulius. Visiems stebint, padarė posėdžio pirmininko, žinomo mokslininko profesoriaus Alberto von Kiolikerio, plaštakos rentgenogramą. Po ilgai trukusių ovacijų pirmininkas pasveikino V. K. Rentgeną su atradimu ir pasiūlė spindulius pavadinti jo vardu. Po šio iškilmingo posėdžio V. K. Rentgeno garbei studentai surengė iškilmingas eitynes su fakelais. Tuomečiame mokslo pasaulyje šis atradimas buvo sensacija. 

Po mėnesio X spinduliai tapo labai madinga pokalbio tema. Rentgeno spindulių atradimas išjudino mokslo pasaulį. Vos po kelių mėnesių šimtai fizikų ėmė tyrinėti šiuos spindulius. Praėjus metams, spindulių tema jau buvo parašyta apie tūkstantį mokslinių darbų. Nors pats V. K. Rentgenas apie X spindulius parašė vos tris straipsnius, jis šiuose darbuose buvo toks nuodugnus, kad dar kone dešimtmetį kiti mokslininkai apie Rentgeno spindulius neatrado beveik nieko naujo. Visuotinę reakciją V. K. Rentgeno atradimas sukėlė, kai Vienos laikraščio pirmajame puslapyje pasirodė išspausdinta mokslininko žmonos plaštakos nuotrauka. Prietaringoms masėms pirmą kartą išvydus gyvo žmogaus kaulų atvaizdą, kilo sąmyšis. Dalis žmonių gėrėjosi atradimu, kiti griežtai tai smerkė. Žmogaus kūno tyrimus X spinduliais jie laikė nepadoriais. Atsirado net tokių, kurie siūlė nuteisti mokslininką mirties bausme. Skeptikai sakė, kad tai yra mirties spinduliai, kurie sunaikins žmonių rasę. Entuziastai sakė priešingai – kad jie akliesiems grąžins regėjimą. Pats V. K. Rentgenas į tai mažai tekreipė dėmesio, stengėsi laikytis atokiau nuo viešumos. 

Žinia apie jo atradimą sklido žaibiškai po visą pasaulį. Šiuo atradimu susidomėjo ir pats Vokietijos imperatorius Vilhelmas II. Jis pasikvietė mokslininką į Berlyną, paprašė pademonstruoti sensacinguosius X spindulius, buvo pasiryžęs V. K. Rentgeno pavardei suteikt „von“ titulą, tačiau mokslininkas šios garbės atsisakė. Jis nesiekė nei šlovės, nei pelno, todėl atsisakė patentuoti savo atradimą. Dėl šios priežasties X spinduliai buvo greitai pritaikyti moksle, medicinoje ir net pramoginiais tikslais, nes pamatyti savo kūną iš vidaus daugelis norėjo vien dėl smalsumo. Kadangi spindulių žala sveikatai dar nebuvo ištirta, visi masiškai ėmė jais naudotis. Greitai šie spinduliai pradėti taikyti medicinoje. 

Rimgaudas Virgilijus Kazakevičius savo knygoje „Medicinos atradimų istorijos“ mini, kad X spinduliai 1896 m. panaudoti kaulų lūžių, plaučių diagnostikai, karo metu – kulkų lokalizacijai. V. K. Rentgenas taip pat nustatė, kad ilgesnis apšvitinimas X spinduliais sukelia odos nudegimus. Prieš 130 metų atrasti X spinduliai yra nepakeičiama medicinos dalis, be kurios nebūtų įmanoma vėžio, insulto, traumų diagnostika. R. V. Kazakevičius knygoje teigė, kad Lietuvoje rentgeno spindulius pradėta taikyti labai greitai – vos po penkių mėnesių juos atradus. 1896 m. balandžio pradžioje Vilniaus medicinos draugija pasikvietė iš Sankt Peterburgo fiziką A. Geršūną. Jis supažindino medikus su naujais spinduliais, parodė aparatą ir padarė plaštakos, kurioje buvo svetimkūnis, rentgenogramą. Būtent tais pačiais 1896 m. Vilniuje atidarytas pirmas Lietuvoje rentgeno kabinetas (gydytojas F. Dembovskis), o 1914 m. – Kaune (gydytojas L. Lapinas). Tuo metu Lietuvoje nebuvo tikrų gydytojų rentgenologų. Pirmieji specialistai, baigę mokslus Berlyne (tokios gydytojos specialistės buvo Paulina Kalvaitytė, Ona Kerpauskaitė, Elena Jasevičiūtė, jos atsirado jau po Pirmojo pasaulinio karo). 

Šiandien sunkiai berastume medicinos mokslų šaką, kuri sėkmingai vystytųsi be rentgeno spindulių profilaktikos, diagnostikos ir gydymo. Šio mokslininko atrastais spinduliais buvo išaiškinta šimtai anksčiau nežinotų ligų, geriau suprasti fiziologiniai procesai. Plačiausiai X spinduliai taikomi medicinoje ir stomatologijoje diagnostikai. 



XIX–XX a. mokslininkas V. K. Rentgenas savo kantriu darbu, įžvalgumu ir kilniu nesavanaudišku būdu toli į priekį pastūmėjo viso pasaulio mokslo bei medicinos progresą. Yra manančių, kad vien dėl V. K. Rentgeno atrastų spindulių panaudojimo medicinoje buvo išgelbėta daugiau žmonių gyvybių nei prarasta per visus pasaulio karus.

 „Gydytojų žinių“ informacija.