Tarptautiniu mastu rengiamos Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos statistikos tarnybos Eurostato ir kitų institucijų demografinės prognozės suteikia galimybę apytikriai įvertinti pasaulio regionų ir tam tikrų valstybių demografinius pokyčius, tačiau bendra globaliais pokyčiais ir modeliavimu pagrįsta metodika ne visada leidžia tiksliai atspindėti šalių nacionalinius ypatumus. Dėl to šie vertinimai Lietuvos atveju gali būti ne itin tikslūs.

Remdamasi oficialiosios statistikos duomenimis ir siekdama užtikrinti patikimesnes ir Lietuvos kontekstui pritaikytas prognozes, Valstybės duomenų agentūra kartu su Demografinių tyrimų ir ekspertizių centro ekspertais parengė 2026–2100 m. šalies gyventojų skaičiaus prognozes. Įvertinus 12 gimstamumo, mirtingumo ir migracijų scenarijų – nuo optimistinių iki pesimistinių, – kaip pagrindas pasirinktas labiausiai tikėtinas vidutinio gimstamumo, vidutinio mirtingumo ir vidutinės neto migracijos (imigrantų, atvykusiųjų gyventi į šalį) ir emigrantų (išvykusiųjų iš šalies) skaičiaus skirtumo) scenarijus. Anot Demografinių tyrimų ir ekspertizių centro vadovo dr. Daumanto Stumbrio, Lietuvos gimstamumo, mirtingumo ir migracijos raida – gana šiuolaikiška, ir tai svarbu priimant tiek valstybės institucijų, tiek verslo sprendimus. Pasak jo, tarptautinės prognozės gana gąsdinančios. Dar 2024 m. paskelbta Jungtinių Tautų prognozė nėra palanki. Pagal šią prognozę Lietuvoje gyvens nuo 741 tūkst. iki 1,9 mln. gyventojų. Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų centro vadovas profesorius Domantas Jasilionis priminė, kad per pastaruosius 30 metų Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei ketvirčiu. Prognozuojama, kad 2030 m. darbingo amžiaus gyventojų bus 14 proc. mažiau nei dabar, o 2050-aisiais – 35 proc. mažiau. Jis šios situacijos nedramatizuoja.

„Dabar pirmaeilė užduotis yra atkurti prielaidas atsirasti tai amžiaus struktūrai, kuri galėtų lemti gyventojų skaičiaus stabilizavimą ir augimą. Turime lėtai bandyti atkurti gimstamumą, einamuoju momentu panaikinti darbo jėgos trūkumą ir tik po kelių dešimtmečių galėsime pasiekti tam tikrą proveržį, – teigė mokslininkas. – Turime labai mažai vaikų, mažėja darbingo amžiaus gyventojų skaičius, tad tas minusas išliks ne todėl, kad nenorima susilaukti vaikų ar pan., bet ir dėl to, kad trūksta reprodukcinio amžiaus moterų. 1990 m. pradžioje buvo beveik milijonas galinčių gimdyti moterų, kurios kasmet pagimdydavo 50–60 tūkst. vaikų, o dabar tokių moterų yra mažiau nei 600 tūkst., ir tas skaičius toliau mažės. Gimsta mažiau vaikų – 2022-aisiais gimė rekordiškai mažai, 22 tūkst. Vadinasi, ateityje turėsime mažiau jaunų, gimdyti galinčių mamų ir apskritai jaunų šeimų. Ir to uždaro rato negalima pakeisti per vienus ar kelerius metus jokia, net ir tobuliausia, demografine politika. Ši demografinė matematika nepriklauso nuo mūsų norų, siekių, politikos. Masinis imigracijos skatinimas. Ar šis scenarijus realus? Mes sulaukėme pabėgėlių iš Ukrainos, taip pat iš Rusijos, Baltarusijos, bet niekas negali pasakyti, kiek jų liks gyventi Lietuvoje ilgesniam laikui. Reikia nepamiršti, kad tarp Ukrainos pabėgėlių dominuoja moterys ir vaikai, kurių vyrai liko Ukrainoje. Neaišku, ar šie žmonės grįš į Ukrainą karui pasibaigus, ar pas juos atvažiuos šeimos nariai į Lietuvą. Jei norime išlikti to paties lygio kaip dabar (t. y. vien padengti minėtą kasmetį minusą per 30 metų), mums reikės 750 tūkst. – beveik milijono imigrantų šeimų pagimdytų vaikų. Šie skaičiai verčia strategiškai apsispręsti, ar mes norime turėti tą beveik milijoną atvykusiųjų, kuriuos reikės integruoti, ar susitaikome su mažėjančiu gyventojų skaičiumi. O galbūt tikimės, kad gyventojų skaičiaus ir darbo jėgos mažėjimą amortizuosime automatizacija, robotizacija ir dirbtinio intelekto plėtra? Kitų šalių (pvz., Airijos) emigracijos patirtys rodo, kad masinio Lietuvos piliečių sugrįžimo tikėtis neverta, net ir gerėjant šalies ekonominei gerovei. Čia mes gerokai pavėlavome, dauguma emigrantų jau giliai įleido šaknis emigracijos tikslo šalyse.

Politika ir mokslas dažnai sukasi kaip atskiros planetos, nors turėtų suktis viena apie kitą. Lietuvos demografai jau daugiau nei du dešimtmečius kalba apie tas problemas, jos minimos kai kuriuose strateginiuose dokumentuose. Politinis atsakas vėluoja, be to, yra didžiulis atotrūkis tarp problemų iškėlimo ir praktinio sprendimų įgyvendinimo, nes mes neturime realaus programų įvertinimo mechanizmų. Pastebime, kad tas susidomėjimas demografija pašoka artėjant rinkimams, kai kyla daugybė iniciatyvų ir Seime, bet trūksta strateginio požiūrio ir tęstinumo, viskas labai išbarstyta ir menkai koordinuojama.“

Prof. D. Jasilionio teigimu, labai svarbūs duomenys, ypač susiję su jaunesnėmis kartomis. Lietuvoje neturime duomenų, kaip kinta jaunimo prokreaciniai ketinimai. Koks yra planuojamas ar idealus vaikų skaičius? Kokios yra jaunimo vertybės? Tikėtina, jau šiais metais startuos tarptautine metodika paremtas Gimstamumo ir šeimos tyrimas, kurį vykdys Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvos socialinių mokslų centras kartu su Valstybine duomenų agentūra. Tai suteikia vilčių, kad gausime reikiamos informacijos, kuri galės būti panaudota scenarijams tobulinti. Mokslininkas mano, kad turbūt atėjo laikas atsiriboti vien nuo kiekybinių demografinių orientyrų: „Svarbu, ne kiek mūsų – 3 ar 4 mln. bus, o kokie mes būsime. Ar bus palankesnė aplinka šeimai kurti ir vaikams gimdyti? Ar užtikrinsime sveiką senėjimą? Ar vykdysime protingą migracijos ir integracijos politiką?“ Optimistiniu scenarijumi, pasak prof. D. Jasilionio, būtų citata iš strategijos „Lietuva 2050“: „Esame stipri tauta, iškilusi per amžius ir prireikus gebanti susitelkti bendriems tikslams, lanksčiai prisitaikyti prie kintančių aplinkybių.“
 

                                                               „Gydytojų žinių“ informacija