Sveikindama laureatus Ministrė Pirmininkė Inga Ruginienė pasidžiaugė Lietuvos mokslininkų pasiekimais ir pažymėjo mokslo svarbą valstybės ekonomikos, saugumo ir įvairiapusiško atsparumo stiprinimui.

„Dirbtinis intelektas, robotizacija ir bet kurios technologijos yra žmogaus proto kūriniai. Algoritmai mokosi iš duomenų, bet kryptį jiems suteikia žmonės. Todėl investicija į mokslą pirmiausia yra investicija į žmogų, o ji visados atsiperka. Nuoširdžiai sveikinu laureatus, didžiuojamės jumis ir jūsų pasiekimais – stiprus mokslas reiškia stiprią valstybę“, – sakė Vyriausybės vadovė I. Ruginienė.

Lietuvos mokslo premijos skiriamos už reikšmingus mokslinius tyrimus ir eksperimentinės plėtros darbus. Šiemet skirtos 7 premijos. Viena jų skirta Nacionalinio vėžio centro profesoriams Ričardui Rotomskiui ir Vitalijui Karabanovui už darbų ciklą „lnovatyvūs nanotechnologiniai sprendimai vėžio teranostikai (2010–2024)“. „Vėžys išlieka viena sunkiausiai gydomų ir daugiausia mirčių pasaulyje lemiančių ligų. Nanomedicina leidžia sukurti inovatyvius nanodarinius, įgalinčius skirtingų metodų panaudojimą ligos diagnozei bei tolimesniam jos gydymui. Tokia strategija palengvina onkologinių pacientų priežiūrą, nes suteikia galimybę nuolat stebėti ligos eigą ir personalizuoti gydymo procesą. Mokslinių tyrimų rezultatų diegimas į klinikinę praktiką yra esminis žingsnis, sudarant prielaidas didesniam terapiniam aktyvumui ir pacientų išgijimo procentui bei naujos kartos nanotechnologinių priešvėžinių vaistų ir metodų taikymas“, – rašoma darbų teikime mokslo premijai gauti.

Į pagalbą medikams ateina naujausios technologijos, iš kurių perspektyvios atrodo nanotechnologijos. Nors daugelis hipotezių dar visai nesenai galėjo pasirodyti iš fantastikos srities, pastaraisiais metais publikuotų mokslinių straipsnių autoriai jau siūlo realius nanotechnologijų taikymo sprendimus medicinoje. Nanodalelės gali padėti išspręsti daugelį gydytojams kylančių vėžio diagnostikos ir terapijos problemų. Nanotechnologiniai sprendimai vėžio teranostikai yra skirti diagnostikai ir terapijai, sudarant galimybes ankstyvajam ikivėžinių ir vėžinių pokyčių aptikimui bei veiksmingam gydymui. Naujai medicinos sričiai, vienoje nanoplatformoje jungiančiai diagnostiką ir terapiją, yra prieinami vėžio teranostikai, kurie leidžia sukurti inovatyvius nanoderinius, įgalinančius skirtingų metodų panaudojimą ligos diagnozei bei tolimesniam jos gydymui. Pasak mokslininkų, inovatyvi gydymo ir diagnostikos sritis, veikianti principu „gydau tą, ką matau“, vadinama teranostika. Radioligandų terapija – šiuolaikinės teranostikos šerdis. Tai personalizuota gydymo platforma – suleidžiamas radioktyvus vaistas, kuris tiksliai suranda ligos židinį, prie jo prisijungia ir jį sunaikina.

Medicinos ir sveikatos srityje įvertinti Dainius ir Neringa Paužos už darbų ciklą „Žmogaus ir gyvūnų širdies nervų sistemos anatominiai, imunohistocheminiai ir ultrastruktūriniai tyrimai (2010–2024)“. Per pastaruosius 15 metų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesoriai D. Pauža ir N. Paužienė neuromokslų srityje svariai prisidėjo prie širdies intervencijos, ypač širdies vidusieninės nervų sistemos neuroanatomijos ir neurochemijos tyrimų. Profesoriai daugiausia dėmesio skyrė žmonių ir įvairių gyvūnų rūšių širdies nervinio rezginio kartografavimui ir funkcinei analizei, kurie turi fundamentalios reikšmės širdies elektrofiziologijos ir klinikinės kardiologijos plėtrai. Sujungus klasikinius anatominius ir histologinius metodus su šiuolaikiniais, buvo įvairiapusiškai įvertintas neuronų pasiskirstymas širdyje, jų cheminių tipų įvairovė ir su amžiumi bei ligomis susiję širdies vidusieninės nervų sistemos pokyčiai. D. ir N. Paužų atradimai yra svarbūs, norint suprasti, kaip autonominis disbalansas prisideda prie širdies ir kraujagyslių ligų, tokių kaip arterinė hipertenzija, aritmijos ar staigi širdies mirtis. Profesorių D. ir N. Paužų atradimai padeda suprasti, kaip autonominis disbalansas prisideda prie širdies ir kraujagyslių ligų.

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesoriaus Arūno Petronio darbų ciklas „Epigenomika: chronos, pathos, noso (2010–2024)“ yra dar vienas bandymas atsakyti į vieną seniausių ir esminių klausimų – kodėl žmonės serga? Tradiciškai manoma, kad visos ligos yra bent iš dalies paveldimos. Bet kad jos pasireikštų, reikia ir žalingos aplinkos indėlio. Prieš daugiau nei 20 metų prof. A. Petronis iškėlė hipotezę, kad gali būti dar viena ligos priežasčių grupė – epigenetiniai rizikos veiksniai. Epigenetiniai priedai reguliuoja DNR genų veiklą. Panašiai kaip šviesoforai ir kelio ženklai reguliuoja eismą. Spėjama, kad sutrikus tokiai reguliacijai gali išsivystyti diabetas, vėžys, Alzheimerio liga ir t. t. Profesorius atliko daug originalių teorinių ir eksperimentinių epigenominių tyrimų. Iš tokių paminėtini: epigenetinės ligos (lot. nosos) ir patogenezės (lot. pathos) teorijos sukūrimas, epigenetinių pokyčių kartografija psichikos ligų atvejais bei epigenetinės reguliacijos smegenyse charakterizavimas. Pastarųjų metų darbuose atsirado nauja laiko (lot. chronos) dimensija, galinti iš esmės pakeisti supratimą apie epigenetinę ligos kilmę. Spėjama, kad bėgant laikui vidiniai ląstelių epigenetiniai „laikrodžiai“ gali išsiderinti ir sukelti įvairiausius patologinius procesus.