Nežinau. Vieniems tai sąlygų sudarymas gyventi ir dirbti tausojant sveikatą, kitiems, pvz., pragėrusiems kepenis – kad jas greičiau kas persodintų, tretiems, kol sveiki – apskritai nereikalingas politikų žaidimas. Galima šituos pavyzdžius tęsti. Atsiranda tikinčių reforma, net tarp profesorių. Turbūt pokyčiai visada bus vertinami individualiai – kaip tai atsilieps man, mano artimiesiems. Vargu ar mąstome apie kardinalius sveikatos dalykus – apie sąlygų sudarymą gyventi ir dirbti tausojant sveikatą beveik nė vienoje iš mano peržiūrėtų paskutinių mėnesių publikacijų nekalbama. Net socialdemokratai, kurie pasišovė pateikti alternatyvios politikos gaires, tik puse lūpų kalba apie tai, kad didžiuma sveikatos problemų priklauso ne nuo siauros grupės sveikatos apsaugos (fu, nemėgstu žodžio „apsauga“ – gal tai nuo patirties Gulage – ten mane „saugojo“ kaip kalinį, saugome gamtą, prezidentę, seimo pirmininkę, dar – neįgaliuosius, vaikus, paveldą ir t. t.) sistemos veiklos. Viename interviu socialdemokratų sveikatos politikos ideologas lyg ir pritaria, kad kur kas geriau investuoti į saugą keliuose (ne apsaugą) ir neturėti suluošintųjų ar žuvusiųjų, negu investuoti į pasekmių likvidavimą. Deja, gal žurnalisto, o gal politinės konjunktūros spaudžiamas, nuslysta į dabar vykstančius sveikatos sistemoje ir ketinamus vykdyti pokyčius ir, aišku, kritikuoja tuos ketinimus. Nedrįsčiau sakyti, kad visiškai be pagrindo, bet argumentai tokio lygio: „Teko būti JAV kaimo ligoninėje, kur yra gimdymo skyrius, tiksliau, gimdymo kambarys. Per metus pagimdo 100 moterų.“. Na , į tokį argumentą galiu atsakyti dar gražiau: Sibire teko būti vadinamojoje „rodilnaja chata“. Joje į šį pasaulį atėjo tikrai ne vienas sibirietis. Kai kas gimdo vonioje, dar įmantriau – vyksta gimdyti į šiltąsias jūras. Deja, telieka paklausti: kiek lėšų amerikiečiai gali skirti sveikatos reikalams ir kiek mes? Ir taip susmulkėjame iki absurdo. Man ta argumentacija primena garsiąją pokario Micelmacherio reformą – nacionalizuotose kaimo klebonijose įkurti kaimo ligonines. Gal tada tai buvo racionalu. Bet koks vargas jas uždaryti buvo vėliau, kokie fantastiški argumentai tada buvo pateikiami, kiek parašų buvo surinkta... (parašų rinkimą inicijuodavo mūsų cecho konfratrai). Taigi ar vyksta esminė sveikatos priežiūros reforma? Ne, nevyksta. Vyksta bandymas sureguliuoti, racionalizuoti medicinos pagalbos teikimo sistemą ir tai tik stacionarinės pagalbos. Galėčiau daug rašyti už siūlomus pertvarkymus: visiems turbūt aišku, kad specializuotos pagalbos koncentravimas yra neišvengiamas – svarbu šiuo atveju mastai, konkretūs sprendimai. Patiko buvusio ministro pokalbis su vienos savivaldybės meru. Pastarasis pritaria vadinamajai reformai, bet mano, kad jo savivaldybėje esančios ligoninės negalima liesti. Grįžtu į praeitį (gal tai amžiaus įtaka?). Maždaug prieš 15 metų bandyta visas rajono ligonines priskirti apskričių pavaldumui. Buvo manoma, kad apskrityje tarpusavyje bus susitarta, kaip geriau išnaudoti lovas, kiek jas galima būtų specializuoti ir panašiai. Deja, tuometiniam sveikatos apsaugos ministrui neužteko ryžto ir atsparumo įveikti Savivaldybių asociacijos pasipriešinimą. Tada buvo tinkamos sąlygos – savivaldybės neturėjo turto. Manau, kad dabar jos taip pat priešinsis ir vargšas būsimasis ministras – bijau, kad bus surastas būdas, kaip ir jį pašalinti.
Va ir bendra išvada – vyksta virtuvės lygio diskusija, net Seimas įtraukiamas į ją – dėl vienos įstaigos speciali rezoliucija ar nutarimas – nebesusigaudau. Ko norėti – turime medikę Seimo pirmininkę. Kartojasi sena tradicija – kai bendriems reikalams vadovauja  vienos specialybės specialistas, prioritetas būna teikiamas tai specialybei (ak, tie prisiminimai: susirgus kokiam aukšto lygio sovietų funkcionieriui tuoj pat būdavo steigiamas mokslinis tos ligos institutas; beje, analogiškai nutiko ir Lietuvoje su Endokrinologijos institutu). Ar Seimo reikalas jungti ar nejungti ligonines, steigti ar naikinti institutus? Galbūt greitai Seimas išdavinės ir veiklos licencijas? Teisinamasi tuo, kad seimūnai atstovauja žmonių interesams, geriausiai žino jų poreikius etc. O įrodymų nėra. Kas Lietuvoje tiria medicininius poreikius? Tai, ką Seimo nariai išgirsta mitinguose, yra viena, o ką mes iš tikrųjų sau galime leisti, kokią pagalbą galime teikti pagal savo ekonomines išgales – tai jau kitas klausimas. Ar tikrai Lietuva gali sau leisti pirkti du pozitroninius apratus gydyti ypač retas ligas (ką tik buvo minima Retų ligų diena), kai vieno paciento metiniai gydymo kaštai viršija milijoną litų? Gal anas socdemų sveikatos politikos ideologas teisus – negalima uždaryti kaimo bažnytėlės, jei ten lankosi keturios moterėlės. Sutinku. Bet kas mokės už elektrą, stogo remontą, sniego nukasimą – bendruomenė ar tos keturios moterėlės? Didžiausia bėda, kad neturime moksliškai pagrįstos sveikatos politikos. Lyg ir pripažįstame PSO dvidešimt pirmo šimtmečio siekius, bet visą energiją išleidžiame smulkiems dalykams, sakyčiau, vyksta simuliakrijos seansas. Gal pasiseks, gal ne? Ateis kita simuliakrų karta į valdžią, šoksime kitokį pertvarkos kadrilį. Nematau sistemos – tik interesų grupių kovą. Dar blogiau, kad tarp medicinos darbuotojų atskirų specialybių taip pat vyksta įnirtinga interesų kova už resursus. Taigi pirmiausia reikalingas mokslinis poreikių pagrindimas, juo labiau kad pati medicina neblogai moka poreikius kurti ir skatinti. Todėl tai turi būti nepriklausomi tyrėjai. Oi kaip nemalonu, kai kas iš šalies pirštu rodo mūsų klaidas arba siūlo ką nors keisti (pvz., Pasaulio bankas – abejojame jo siūlymais, patys geriau žinome – galbūt, bet kur įrodymai, paneigiantys anų duomenis?). Nesakau, kad reikia pulti ir daryti. Tik sakau, pabandykime reformą vykdyti ribotame regione, ribotam skaičiui įstaigų, savivaldybių. O ne kaip dabar – visai šaliai primetame vieną modelį. Vietoj to, kad atlikę vadinamąjį lauko eksperimentą ar kelis, galėtume argumentuotai, remdamiesi gautais rezultatais priimti vieną iš modelių. Kad ir gydymo įstaigų tinklo išdėstymas. Prof. R. Žaliūnas kalba apie gydymo įstaigų tinklo žemėlapio poreikį („Extra“, 2009, Nr. 50, 35 p.). Idealu, bet jis turi būti sudarytas moksliniupagrindu, pagrįstas ne „aš manau“ argumentu, bet aiškiais kriterijais ir realiais skaičiais (ir nesivadovauti bažnytėlės būtinumo argumentu). Labai džiugina, kad atsiranda Sveikatos universitetas. Taip, berods, persivardija KMU. Gal jame atsiras rimta, sąžininga mokslinė  tyrėjų grupė.
    Gal man, kaip gydytojui, gali atrodyti kitaip, negu mano pacientui. Dažnai visos tos pertvarkos įneša nerimo, abipusio nepasitenkinimo. Kai konkrečiai noriu laikytis pagrindinio gydytojavimo principo – paciento sveikata ir gerovė svarbiausia – susiduriu su daugeliu apribojimų, smulkmenišku reglamentavimu, didžiule biurokratizmo našta, baime suklysti rašant čekius (vaistų kompensavimas). Panaudoti naują gydymo metodą, rastą mokslo žurnaluose, trugdo ne gydytojai, o įvairaus plauko administratoriai. Va čia ir reikia reformos – gydytojų mąstymo, suvokimo, kad jų tarnystės įstatymas yra pacientas, ne algos ar honoraro dydis. Šios giluminės reformos neįvykdys joks ministras, joks seimas, jokia profsąjunga, tik mes patys, prisiimdami sau atsakomybę ir naštą. Kažkaip visai apie tai pamiršome...

Gydytojas doc. Eduardas Razgauskas
Ankstyvas 2010 m. kovo 1-osios rytas,
Po Vankuverio olimpiados uždarymo transliacios


.