Sveikatos apsaugos sistemos reforma pamažu įsibėgėja. Štai 2009 m. gruodžio 7 d. Vyriausybė patvirtino nutarimą dėl sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos. Jame išdėstytas sąrašėlis, kurioms ligoninėms pasisekė tapti regioninėmis, kurioms teks tapti rajoninėmis, teikiančiomis tik labiausiai paplitusias ir nesudėtingas gydymo paslaugas – priėmimo, skubiosios pagalbos, terapijos, slaugos ir palaikomojo gydymo, dienos chirurgijos, stebėjimo, pediatrijos, ambulatorinės reabilitacijos. Tokios rajoninės ligoninės dirbs tik darbo dienomis ir tik darbo laiku, reanimacijos paslaugų jos neteiks. Taigi kiekvienam nelaimingajam, kuriam prireiks skubios medicininės pagalbos, teks greitosios pagalbos automobiliu skubėti į regioninę ligoninę. Vakarais ar naktimis vaikščioti gatvėmis nepatartina, kad negautum kokio dūrio į šoną, nes po to kvalifikuotos skubios pagalbos bus sunku prisišaukti. Apendicitas irgi būtų gerai, kad naktį neprispaustų. Įdomu tai, jog naujasis sąrašas dar labiau sumažino regioninių ligoninių skaičių. Taigi dalis savivaldybių, kurioms dėl tam tikrų aplinkybių buvo pažadėtas regioninės ligoninės statusas, tiesiog liko apkvailintos. Lietuvoje jau įprasta reformą vykdyti nesitariant su visuomene. Įdomu, kad reformų autoriai jos pasekmių nepajus. Jas skaudžiai pajus tik provincijos gyventojai. Bet Lietuvoje jau seniai aišku – viskas, kas už Vilniaus ribų, yra neefektyvu ir reikia uždaryti, kitaip tariant, optimizuoti, ir vargu ar čia ką paveiksi argumentais apie subalansuotą šalies vystymąsi ar panašiai.
Sveikatos apsaugos sistemos reformos reikia, tačiau jos pagrindinis tikslas neturi būti, kaip dabar, nukreiptas į lėšų taupymą. Kalbos apie tai, jog bus stiprinama pirminė sveikatos apsaugos priežiūros sistemos grandis, taip ir liks kalbomis. Nuo to sunkios traumos neišnyks, lygiai kaip ir smurtiniai nusikaltimai ar automobilių avarijos, o nuo šiol rimtą pagalbą ekstremaliais atvejais daugelio savivaldybių gyventojams gauti bus itin sudėtinga. Stebina tai, jog šios itin žmonėms aktualios reformos metu ypač trūksta komunikacijos su visuomene. Apie reformą daugiau sužinosi iš straipsnių laikraščiuose negu iš jos autorių. Bendruomenė kaip visuomet yra paliekama už borto. Ministerijos pastangų diskutuoti su visuomene net nebūtų galima įvardinti minimaliomis.
Kai kuriais aspektais reforma mus nukelia į XX a. pradžią, kuomet gydytojas būdavo pasiekiamas tik didžiuosiuose miestuose ir kartais iki artimiausio reikėdavo keliauti šimtą kilometrų. Kaip kitaip apibūdinti situaciją, kai, pavyzdžiui, kai kurių atokesnių Varėnos rajono kaimo vietovių gyventojams rimtai susižeidus ar susirgus iki artimiausios regiono ligoninės teks keliauti apie 80 km? Reformos autoriai, užuot lyginę Lietuvos ligoninių perteklių su Vakarų Europos ligoninių skaičiumi 100 000 gyventojų, galėtų palyginti ir gyventojų tankumą, kuris Lietuvoje keliskart mažesnis už Europos Sąjungos vidurkį ar atstumą iki ligoninės. Deja, šią statistiką vengiama pateikti. Tuo tarpu mokslinių studijų, įrodančių ryšį tarp pacientų išgyvenamumo ir atstumo iki ligoninės, yra apstu. Pvz., pagal Cornell universiteto Jungtinėse Amerikos Valstijose studiją pacientas, patyręs širdies smūgį, turi 4–5 kartus daugiau šansų išgyventi, jei jis laiku patenka į ligoninę. Uždelstos 5 minutės sumažina žmogaus šansus išgyventi 1,25 procento. 2007 m. Šefildo universitete, Jungtinėje Karalystėje, atlikta studija parodo tiesioginį ryšį tarp atstumo iki ligoninės ir pacientų išgyvenamumo kritiniu atveju. Tirtas pacientų gabenimas maždaug 60 km atstumu. Mirė 6,2 proc. gabenamųjų. Išvadose pabrėžiama, jog sulig kiekviena papildoma 10 km distancija mirštamumas padidėja 1 proc. Labiausiai mirti dėl išaugusio atstumo rizikuoja pacientai su krūtinės skausmais, sužeidimais, apsinuodijimais, ūmiais kvėpavimo sutrikimais. Jų mirties rizika didėja gan smarkiai su kiekvienu nukeliautu kilometru: 13 proc. jei keliaujama nuo 10 iki 20 km; 20 proc. jei keliaujama 20 ar daugiau kilometrų. Ar nevertėtų Lietuvoje atlikti atitinkamą studiją prieš vykdant neapgalvotą popierinę reformą – juk šiuo atveju rizikuojama ne kuo kitu, o žmonių gyvybe. Po nesėkmingų reformų paprastai juk kaltų nelieka. Prieinama iki tokių kuriozų, kad, pvz,, netgi sveikatos kurortas Druskininkai, besispecializuojantis sveikatingumo ir reabilitacijos paslaugų srityje ir iš to gyvenantis, neteks galimybės gyventojams ir miesto svečiams suteikti skubią medicininę pagalbą kritiniais atvejais. Artimiausia pagalba bus prieinama Alytuje, t. y. už 60 km nuo Druskininkų. SAM visiškai nesvarbu, kad kurortą kasmet aplanko apie 200 tūkst. žmonių, tarp jų 40 proc. užsieniečių. Nesvarbu ir tai, jog savivaldybė į medicininį sektorių pritraukė ir privačių investicijų, ar tai, kad atidaromi nauji objektai, tokie kaip slidinėjimo trasos – tad potencialių pacientų turėtų padaugėti. Reformos autoriai taip giliai nemąsto. Neatitinki jų sugalvotų kriterijų – Druskininkų atveju nėra akušerijos skyriaus, kuris buvo savanoriškai uždarytas bene prieš 7 metus – ir viskas. Kas gi pagalvos apie tai, kad reforma gali smogti didelį smūgį kurorto įvaizdžiui ir poilsiautojų srautui?
Taigi ką kalbėti apie ekonominį, socialinį ar demografinį reformos poveikio vertinimą... Ar buvo atliktas koks nors tyrimas, įsigilinantis į tai, ar žmonės norės likti gyventi vietovėse, kuriose jiems ir jų šeimoms nebus laiku suteikta skubi medicininė pagalba? Gal tiesiog kuriamos „juodosios skylės“, iš kurių žmonės spruks pirma pasitaikiusia proga? Subalansuoto šalies vystymo vizijos šiame kontekste iš viso nėra. Optimali ir efektyvi Lietuva turbūt yra išsidėsčiusi palei magistralę Vilnius–Klaipėda, o visa kita reikia uždaryti. Juokingai visame kontekste atrodo kalbos apie sąlygų sudarymą emigrantams grįžti. Ar gali žmogus grįžti į provincijos miestą, kurti verslą, auginti šeimą, jei nebus tikras, kad būtina skubi medicinos pagalba jam ir jo šeimai bus suteikta laiku? Už nepavykusią reformą kaltų rasti bus neįmanoma, o žmonės mokės savo sveikata ar net gyvybe. Tad išvada vienareikšmiška – gyventi provincijoje nepatartina.

Darius Šavolskis
p.s. „Aš – eilinis Lietuvos pilietis, tačiau esu itin susirūpinęs dėl sveikatos apsaugos reformos.“